Paskutinė diena kai myniau dviratę. Kilometrų nedaug, vėl iki Venecijos, bet lyjant smarkiam lietui. Lieka dvi paras pasivažinėti autobusu.

Kol kas nerašysiu kelionės apibendrinimo, gal nerašysiu jo išvis, viskas ką norėjau pasakyti esu parašęs dienoraštyje, o kas liko neparašyta, liks gyventi mano atmintyje arba bus pamiršta.

Sunkiausia šiai dienai yra netekti laisvės. Laisvės važiuoti kur nori, laisvės gyventi čia ir dabar. Prisimenant grįžimą iš ankstesnių kelionių, jau dabar žinau, kaip bus sunku įprasti prie kasdieninės rutinos. Bet visa tai praeis. Liks prisiminimai. Net dabar galiu pasakyti, kad prisiminimai patys šviesiausi. Buvo keli niūresni epizodai, bet jų tiek mažai, kad nepagadintų net medaus statinės. O tamsios žiemos vakarais galėsiu prisiminti kelius kuriais važiavau, žmones kuriuos sutikau, istorijas kurias išgirdau.

Dienos nustebimas: suprasti ką aplink kalba žmonės! Šitiek dienų žmonių kalbos buvo nelyg baltas triukšmas, girdėdavau šalia manęs tariamus žodžius, bet nesupratau jų prasmės. Galiausiai nustojau stengtis ką nors suprasti. Vėliau nebegirdejau net žodžių. Taip nutinka prie jūros, po kiek laiko, jau nebegirdi kad ji ošia.

O šiandien – boom – aš suprantu aplinkinius. Kaip keista.

36 diena prabėgo maždaug taip: lyja, miegu valgau, miegu valgau, miegu valgau YouTube Queen vynas, miegu.

Nuvažiavau šiandien iki Venecijos. Potvynio kaip nebūta, saulė, šilta. Tik turistų minios. Net tokį vėlyvą rudenį. Iki Venecijos traukinių ir autobusų stočių nuteistas puikus dviračių takas. Tik reikėjo paieškoti kur prirakinti dviratę. Matau stulpą aikštėje, prie jo stovi carabinieri, rodau kad norėčiau prie to stulpo prirakinti dviratę, pareigūnas juokiasi ir sako, no problem, rakink.

O Venecija? Gražu joje. Tik jaučiausi lyg vaikštinėčiau po disneilendą. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog taip jaučiausi. 

Kad ir kaip man pačiam būtų neįtikėtina, bet atvažiavau į Veneciją. Ok, ne į patį miesto centrą, bet visai šalia. Negaliu patikėti, kad aš tai padariau: kirtau 4 šalis, numyniau beveik 3500km. Ir visa tai vienas. Nežinau kaip turėčiau jaustis. Nežinau kaip jaučiuosi. Kol kas esu pavargęs ir nelabai suprantu kas vyksta.

Žinau tik vieną, praėjus kuriam laikui, mėnesiui, metams, ši kelionė man liks vienu iš neįtikėtinų dalykų kuriuos esu padaręs savo gyvenime.

Pavyko šiandien beveik visą kelią nuvažiuoti sausam. Tik atvažiavus į kempingą ir įsikūrus namuke, pradėjo lyti. Smarkiai. Nuo vėjo gūsių dreba visas namas. Vis dar lyja. Vis taip pat smarkiai.

Skaitau šiandien naujienas ir – tadam! – šiandien 70% Venecijos apsemta. Neviltis menkas žodis apsakyti kaip jaučiuosi. Būti per kelioliką kilometrų nuo miesto, kurį visad troškau pamatyti ir staiga jame potvynis, kokio nebuvo dešimtmetį.

Jau šešta diena Italijoje. Važiuoju ir vis dairausi ieškodamas vietos palapinei. Jokių šansų kol kas. Trobos, dirbami laukai, tvoros, žmonės. Ir apie kokią palapinę kalba, jei reikia paieškoti vietos kad nusičiurkšt. Jo, su wild kempingavimu šioje šalyje nekažką.

Iki Venecijos liko 55km ir tada dvi dienos poilsio. Kūnas jau rėkte rėkia: žmogau! laikas būtų šiek tiek pailsėti. 

Gražūs man tie dvigubi skaičiai.

Debesys kelis kartus taikėsi pratrūkti lietumi, bet nelabai kas jiems gavosi. Toks pusiau lietus nelietus.

Pradėjau gyventi pabaigų laukimu. Laukiu šio nuotykio pabaigos. Laukiu kada grįšiu į namus. Bet kartu visai nesinori baigti šio važiavimo per Europą. Taip ir važiavau visą dieną priešingų jausmų tąsomas.

Prisiminiau šiandien A.Camus. Grįžus reiks iš naujo perskaityti ‘Maras’, ‘Svetimas’, ‘Krytis’. Nes kada jas skaičiau? Tikriausiai mokykloje arba kiek vėliau. Bet ne tokiame amžiuje tas knygas skaityti.

Kaip sako vienas žmogus – Camus vis dar teisus ir žmogus visad yra vienas.

Jau jaučiu kelionės pabaigą. Nebelabai įdomu kokius kelius parenka navigacija. Nelabai domina aplinkiniai kraštovaizdžiai. Kalnai jau kadais baigėsi, aplink lygumos, šiek tiek nuobodu.

Italijoje, kaip ir Prancūzijoje, žiūrint į žemėlapį niekad neatspėsi kas laukia pasirinktame kelyje. Tos pačios kategorijos ir platumo keliai gali skirtis kaip diena nuo nakties. Viename pravažiuoja tik keli automobiliai per valandą. Kitame – krovinių ir paprastų automobilių pragariškas srautas. Šiandien gavau tokio pragaro daugiau nei 40km. Bet kai jau kelionės pabaiga čia pat, susiimi ir mini. Nejauku, žinoma, kai per pusmetrį lenkia fura.

Milano dydis neįsivaizduojamas. Galvojau, kad esu nutolęs nuo jo mažiausiai 40km, bet už Pavia miesto pamačiau raudonai perbrauktą Milano ženklą. Turėjau lipti nuo dviračio ir tikrinti žemėlapius ar tikrai į tą pusę važiuoju.

Šių dienų manasis ritmas: ryte prieš 8 jau kelyje, iki pietų nuvažiuoju daugiau nei pusę dienos kelio, ilgai pietauju, geriu vyną, skaitau knygą. Kartais net kelias valandas. Taip darau dėl to, kad žmonės gali priimti tik vakare (šis laukimo etapas labiausiai ir nervina paskutinėmis dienomis). Vakare, iki sutemų, vėl kelyje.

Ryte važiuoti turbūt smagiausia. Matai tekančią saulę, bundantį pasaulį, keliai dar tušti, maloniai vėsu, kilometrai bėga visiškai nepastebimai.

Vakare taip pat, tik kitaip, smagu. Rimstantis po dienos darbų pasaulis, ilgėjantys šešėliai, vėstantis oras.

Nuo ryto niūniuoju V.Kernagio dainos žodžius – ‘Ši diena taip dėsningai pabrango’. Nežinau kodėl. Nežinau iš kur tai. Tiesiog. Dar viena diena taip dėsningai pabrango.

Jau trisdešimt dienų kai vienas. Negalvojau, kad pasieksiu tokį skaičių. Galiu tik patvirtinti ką esu sakęs Solo 4 įraše: keliauti vienam yra tobula. Taip, būna blogų dienų, bet tokių, kol kas, pasitaikė tik pora.

Temperatūrinių ekstremumų diena. Ryte +5, vidurdienyje +12, pavakary +28. 

Šeštadienį į visą šiaurinę Italiją ateina lietus. Daug lietaus. Nusimato šlapia kelionės pabaiga.

Sunki šiandien diena. Esu pastebėjęs, kad visad taip nutinka po pilnų euforijos bei sunkių dienų. Raumenys sumedėję, nuotaika melancholiška. Kartu nauja šalis, reik priprasti prie kelių ir vairuotojų, papročių ir taisyklių. 

Šiandien toji diena, pirmoji iš tikrųjų, kai tikrai pajaučiau, kad jau viskas, užteks, noriu namo. Bet norai, kartais jie ir lieka norais, dar liko daug kilometrų (ok, nebelabai daug, gal kokie 400, bet kas tai yra kai lygini su 3000). Liko dar, iki namų, 13dienų. Bet sutapk tu man taip, grįžti namo per savo gimtadienį.

Važiuodamas prisiminiau kažkieno pasakytus žodžius: aš mačiau šitiek daug, aš supratau tiek mažai.

Paryčiais negaliu užmigti, vartausi nuo šono ant šono, mintys sukasi apie tą patį – važiuoti per Col Agnel perėją ar nevažiuoti. Galų gale pasakiau sau: turi maisto penkioms dienoms, gali išgyventi iki -15°C, jei bus perėjoje kažkiek sniego, tikrai prasimuši. Prisimink kitus keliautojus apie kuriuos esi skaitęs arba pats sutikęs. Nuspręsk dabar, arba kaip sako anglai: fuck it or leave it. Velniop, pasakiau sau, važiuosiu!

Ir išvažiavau.

Col Agnel yra viena sunkiausiai mano įveiktų perėjų, neatsimenu, kad būčiau taip sunkiai minęs pedalus. Sunkus dviratis neprideda lengvumo, kiek suprantu. Kol dar įkalnės laikėsi ties 5% – 7% buvo visai smagu, pačios žemiausios pavaros, mini, dainas dainuoji, mintis galvoji. Bet kai įkalnės  šoktelėdavo iki 10% ar 12% jau dainos neberūpėjo. Sukandi dantis ir spaudi pedalus. Vėliau jau nebekreipiau dėmesio į dviženklį statumo skaičių. Juolab, kad link pabaigos tik tokie ir buvo. Nebežiūrėjau kiek km liko, tik dirbau, karts nuo karto pasigrožėdamas kalnais. Bei stodamas atgauti kvapą, šį sykį labai aštriai pajaučiau, kad esu daugiau nei 2km virš jūros lygio. Vienok, buvo žiauriai sunku.

Ir nei sniegą sutikau, nei kelias buvo uždarytas.