šiaurėn

namop, per aplink, per šiaurę

Kelionė jau pasibaigusi. Nuvažiavau 4951.62km per 350:06:51. Pakilau 24,518m. Nusileidau 24,183m

#64

Pabaigos diena. Grįžau beveik namo, savas žmogus, draugai, dušas, švarus rūbai, maistas, vynas, pasakojimai.

Kelionės statistika yra po žemėlapiu, nėra ką komentuoti. Tai ilgiausia mano kelionė, ilgiausia kai važiavau vienas (54 dienas), daugiausia kilometrų, daugiausia aplankytų šalių, dauguma pirmą kartą.

Ką pasiimsiu iš šitos kelionės? Kad maži žingsneliai leidžia atlikti didelius darbus. Kad galiu kontroliuoti tik savo mintis ir tai yra labai daug.

Jau girdžiu klausimą, o tai kur toliau? Idėjų yra, net ne viena, reikia tik pradėti planuoti, reikia surasti laiko keliavimui, reikia daug dar ko, bet viskas savo laiku.

Pabaigos keliai

  Rašyti komentarą

#63

Dienos pabaigoje grįžau į Lietuvą. Nuostabus jausmas padaryti tai ką norėjau.

Visą dieną bando užklupti lietus. Pusvalandžiui buvo prigriebęs. Bet, ei lietau! aš važiuoju namo! Tie tavo porą milimetrų per valandą visiškai nerūpi, sakyčiau atvirkščiai, linksmina. Kai prasideda tikra liūtis, tuo metu sėdžiu kavinėje su kaušu alaus ir mojuoju lietui pro langą.

Šiandien ir rytoj viskas šioje kelionėje paskutinį sykį. Smagu ir liūdna tuo pačiu metu.

Lietuviškas mentalitetas: įrengsim puikią stovyklavietę, bet uždrausim statyti palapines. Uždrausta, tai uždrausta, ak, bet štai manoji jau pastatyta, kas dabar bus?

Lietuva!

  Rašyti komentarą

#62

Fantastiškai graži diena. Ryte rūkas, likusią dienos dalį saulė, vien asfaltuoti siauri vingiuoti kalnuoti keliukai, palankus vėjas. Galėtų būti paskutinė kelionės diena.

Panašu kad paskutinės dvi kelionės dienos bus šiek tiek šlapios. Smulkmena kai jau šitiek nuvažiuota ir patirta.

Kad ir ką šiandien galvoju, mintys vis nukrypsta į šio nuotykio pabaigą. Jau visai pasiilgau kasdienybės, savo žmogaus, laukiu apsikabinimo, savo lovos, gyvenimo vienoje vietoje. Ir tuo pat metu jaučiuosi kaip niekad gerai darydamas tai ką dabar darau. Nenoriu nutraukti šio važiavimo, kiekvienos dienos nors ir mažų, bet visokių nuotykių, laukinių nakvynių su laužais. Ach tas žmogus, jam ir taip blogai, ir anaip negerai.

Rytas
Daug laužų kūrenu

  Rašyti komentarą

#61

Likus iki stovyklavietės porai kilometrų navigacijos, abi, rodo pirštu į miško keliuką, čia shortcutas, čia bus gerai. Buvo “gerai”. Sapnas krykštautų. Gerai, kad shortcutas buvo trumpas. Jau beveik išmaknojęs matau žmogystą, atsukus man nugarą, krapšto kažkokį aparatą. Galvoju dar vienas mano protelio durnelis. Su motociklu, pavažiavo tris metrus ir negyvai užklimpo. Apsidžiaugė mane pamatęs. Kur neapsidžiaugsi, kai vietos čia laukinės, keliuose beveik jokio veiksmo. Padėjau ištraukti jo birbalą. Gerai, kad negiliai įklimpo.

Išmokau vakar dienos pamokas, šiandien asfalto daug daugiau, važiuoti smagiau. Tik štai per vidurio Latviją pervažiuoti yra reikalų – daug sukilimų. Bet šitai jau žinojau, važinėta šiose vietose ne vieną kartą. Tai ramiai ramiai ir nuriedėjau šią dieną.

Pailginau viena diena kelionę, tai nebereikia lėkti kaip akis išdegus.

Patinka tokie ryto keliai

  Rašyti komentarą

#60

Komoot programai visi Latvijos žvyrkeliai yra asfaltuoti keliai. Iš kur žinau? Pačiu sunkiausiu būdu, empiriniu. Planuodamas užmečiau akį į kelio dangas Latvijoje, nes gerai žinau kokie baisūs yra kai kurie žvyrai. O, geras, pamaniau, iki kempingo 60km vien asfaltu, gera dienos pabaiga bus! Kur gi ne. Iš tų 60 lygiai nulis asfalto. Iš dienos nuvažiuotų daugiau nei šimto kilometrų beveik visi miškų keliais ir žvyrkeliais. Kas važinėjo Latvijoje mane supras kiek pastangų man kainavo ši diena.

Esu pavargęs, kaip… nesugalvoju jokio žodžio, įrašykit patys. Valgyti, miegoti, labanakt.

Latviškas 112 dviračių maršrutas
Iš palapinés

  Rašyti komentarą

#59

Šiandien esu barškutis, bjauriais žvyrkeliais (gerai, kad jų nedaug) – baaar bar bar bar. Tokiomis dienomis gerai ugdosi kantrybė. Sakau, skubi, prilaikyk arkliukus, niekas nesiveja, skubėti nėra kur. Tik veltui ištaškysi jėgas, o naudos beveik jokios.

Sakau sau, kiekviena diena turi vakarą, kiekvienas kalnas – perėją, kiekvienas maršrutas – pabaigos tašką. Viskas galų gale baigsis, netgi ši visata turi pabaigą.

Pusę dienos važiuoju laukinėmis vietomis. Nesimato nei trobų, nei automobilių, nei žmogienos (jautriems, terminas ne mano, jį jau naudojo Malaparte knygoje “Mažoji Neapolio apokalipsė”). Vienu metu pasijaučiau lyg būčiau vienas vienintelis žmogus šioje planetoje.

Stebuklingo grožio laukinė stovyklavietė. Sukūriau laužą, pasistatyti namus, įsirengiu miegamąjį, pasigaminau vakarienę, susitvarkau daiktus nakčiai. Atsisėdu prie laužo, nurimęs, viskas padaryta, gurkšnoju šįbeitą, temsta, ramybė. Nėra jokio ryšio, esu tik aš.

  Rašyti komentarą

#58

Pradeda atsitikti šios kelionės paskutiniai kartai. Paskutinis keltas. Paskutinis didelis miestas. Greit ir paskutinis palapinės pakavimas.

Liko 5 dienos ir daugiau nei 5 šimtai kilometrų. Gavosi toks tarpinis variantas tarp noriu kuo greičiau namo ir noriu dar pavažiuoti. Tai prasivažiuosiu, keturias dienas po šimtą, penktą – tiek kiek liks. O liks dar daug. Bet bus paskutinė diena, kam tas jėgas taupyt? Kartu pasitikrinsiu ar tikrai esu pavirtęs pedalų makalavimo robotu.

Jei jau nebeturėsiu jėgų ir motyvacijos tai juk atvažiuosit draugai išgelbėti savo draugo?

  Rašyti komentarą

#57

Šios dienos važiavimo statistika nepadarytų gėdos ir Šveicarijos kalnams. Tik kad kalnuose smagiau važiuoti. Surenki vertikalius metrus ropojant į vieną kalną, greit nusileidi žemyn, diena baigta. Čia aukštyn lėtai, žemyn greitai, aukštyn – žemyn. Tie nusileidimai sąmonėje neužsifiksuoja, viską ką prisimenu, tai vienas ilgas nuobodus plakimas pedalais į viršų.

Jau esu rašęs, kad nemėgstu, nekenčiu didelių miestų. Pusę dienos per Helsinkio priemiesčius ir patį miestą. Automobilių triukšmas girdisi net klausant death metalo. Ryte iki kelto tokio važiavimo laukia dar 17km. Nekenčiu!

  Rašyti komentarą

#56

Suomijoje kelionė yra visiškai monotoniška. Ramu, gražu, rudenėja. Užslinko anticiklonas turbūt – saulėta, šalta. Naktį tik +2, miegmaišis nors ir pūkinis, bet jau amžiuje, galvojau bus linksma naktis. Bet nieko, išsimiegojau nesušalęs.

Kažkodėl galvojau kad Suomija yra plokščia šalis. Realybė visiškai kitokia. Jau kelinta dieną į viršų, į apačią. Up ir down kaip rašė A.škėma. Dienos vertikalių metrų skaičius beveik nesiskiria nuo kalnuotos Prancūzijos.

Esu tokioje įdomioje būsenoje, noriu namo, bet noriu ir važiuoti toliau. Antra diena plėšausi į dvi dalis. Kol kas niekaip nesugalvoju kaip bus.

  Rašyti komentarą

#55

Vakar pravažiavau šios kelionės šiauriausią tašką. Dabar tik į rytus ir/arba pietus.

Dar važiuodamas per karštą Vokietiją, galvojau sau, oi kaip greitai pasiilgsi šios šilumos. Visai nieko tie šilti vakarai ir rytai kai pagalvoju.

  Rašyti komentarą